KIEK LAIKO SLĖPIAU NĖŠTUMĄ?

Spalį, lapkritį ir dalį gruodžio dar niekad nieko nesakiau. Nors degte degiau noru pasidalint. Pirminė mintis "juk negalima", nes visko gali nutikt. Bet tada vidinis jausmas ir ypač darbo specifika man transliavo kitą jausmą, o kam slėpti tai, kas realu ir gyva?

Mes visos gavusios dvi juosteles išgyvename klausimų laviną. Pirmiausia apima džiugesys arba kaip tik "ups, kas dabar bus" nerimas. Iškart pradedi planuoti tuos metus į priekį nes jie kardinaliai pasikeis. Bijai persileist, na nes daug rizikų pradžioje. Ir tada paliekam save vienos šitame klausimų lavinos apsuptyje. Todėl galiausiai nusprendžiau dalintis jau anksčiau. Kažkas nepasiseks? Tai va tokia ir realybė! Mano profilis apie tai ir yra. Suprasti ir priimti tai kas yra kas vyksta ir padėti kitoms mamoms pamatyti "hey, tu ne viena, tiesiog niekas nekalba" 🥹

Merginos taip pat dalinasi: Tikrai mažai kas kalba kiek kartų persileido. Nesmagu! Bet nekeičia fakto kad moteriai skaudu. O skausmą gydo ir bendravimas. Niekas nekalba kaip bloga nėštumo pradžioje ir kiek daug reikia apsimetinėt, na nes sakyt tarsi negalima. O viduje išgyveni panika, pykinimą, silpnumą. Taigi, paatvirausiu 🫡

Pirmasis nėštumas pas mane buvo persileidimas, antrasis Danielė, trečiasis Mėnulė, ketvirtasis Dvyniai. Nėštumai sklandūs (man pasisekė), gimdymai... natūralūs, na bet tai gimdymas, tikrai nieko ten smagaus. O motinystė labai sunki. Pilna meilės, bet ohh kaip buvo sunku. Turiu diastazę, todėl pilvą susitvarkyti labai sunku.

Stengiuosi belekaip, bet galiausiai tobulo "six pack" nėra, o norėčiau. Kai visu tuo dalinuosi tarp mamų dažnai matau kaip kitoms pečiai nusileidžia, atsidūsta ir pasako: "oh kaip ačiū, kad pasakei, nes galvojau kad esu viena nenormali" ♥️